Fober "menas" ;)

jei tik galėčiau - stipriai atsispirčiau.
Nuo žemės savo jėgomis pakilčiau.
Bet negaliu. Fantazijos pritrūksta.
Kiti tik neviltį, lyg ugnį, kursto.

Galėčiau - brisčiau pelkėmis į laimę
ir šliaužčiau keliais per grūdėtą žemę.
Bet, lyg vijokliais apraizgytas kūnas stoja.
Vijoklis - tie, kurie tau kelią stoja.

Galėčiau - kibčiau su nagais į sieną
ir lyg į kalną kopčiau... Bėgčiau... bet visviena...
pagautų pėdą, temptų žemėn ir kartotų:
Kvaily, tu už save kovot nemoki!

Dabar prisimenu... skubėjau pažadėti
kad sau neleisiu kitų paniekos girdėti...
Sulaužiau pažadą... Ir pasekmes jaučiu:
Tai tik garsai tebuvo. Nebėra kliūčių...

iš nerimo pusnų išvytas džiaugsmas ir svajonės...
Žuvo..
ne.. gal taip nebuvo?
Buvo...
iš spindinčio dangaus vėl debesis nuleistas:
Etiketė - "Teistas".
Toks pajuodęs...
Keistas...
Ir krykščiantys pacanai, tie, iš gatvės galo
Tyčiojas...
Nerimsta, pirštais bado...
Vietoj trypčioja..
jie klysta.
Nes pamiršti tik tie, kurie nebuvo, ar be tikslo žuvo...
Kliuvo?
Ne. Man jie nekliuvo..
Tai - tik sapnas buvo...
Pabudau...

Jausmai - ne degtukas: nuo vėjo negęsta.
Nykimas - tik laiko tėkmėj tyliai bręsta.
Pakurstyk ugnelę - ir gausis ugnis.
Nekurstysi - liks tik vėsus židinys.

Išsaugot mokėk, nešvaistyk pavėjui.
Supykęs suprask: angelai tik danguj.
Kiekvienas mes turim po blogą savybę:
Išmok ją apeit ir prišauk sau ramybę.

Kasdien priežasčių atsiras supykimui.
Atmeski tu jas. Spjauk į veidą likimui.
išmok pakovoti už tuos, kurie rūpi.
Juk kartais pamiršti save teks truputį ;P

Aš dovanosiu pienės pūką Tau.
Jame, kas gera, lyg paveiksluose matau.
Prašysiu glostyti tavas akis, kai verksi.
Prašysiu rodyt kelią, jei kely netyčia pasimesi...

Padovanosiu aidą... Skardų miško aidą...
Jis balsą atkartos, lyg užrašytą gaidą...
Kai liūdna bus - paglostys garso rankom.
Kai linksma - uždainuos natom gražiausiom.

Tau dovanosiu miegą... Saldų gilų miegą...
Jis atžingsiuos nerangiai brisdamas per sniegą...
Padovanosiu lašą krentančio lietaus.
Ir gabalėlį švytinčio svaigaus dangaus :)

Ištiesk rankas, pasiek, pasimk.
ir niekam jų nebedalink.
Išsaugok, kartais prisimink...
Tik šypseną kitiem dalink

Tariau sudie, manydamas, kad grįšiu.
Tariau ate. Galvojau - nepaliksiu.
Tariau iki. Žinojau - nerašysiu.
Maniau, kad "viso" - niekad nesakysiu.

Ir laužus skausmo užgesink širdy.
Negrįšiu. Tegul viskas lieka užmaršty.
Gal liūdesį ir neviltį paliki man...
Širdis nurims, kai bels šiaurys langan.

"Nepyk" tariau mintim jau kildamas į aukštį.
Man vėjas pažadėjo tavo skruosto neužgauti...
Brangiausia šiam pasauly liksi amžinai.
Tik nebedegs manoj širdy jokie šilti jausmai.

Neleisk melsvoms akims nuo ašarų parausti...
Ir piktą žodį lūpoms tart tu pažadėk uždrausti...
Aš išeinu. Nepyk. Bet šitaip man reikėjo.
Jau lūpos nekalbės. Aš jau skrendu su vėju...

[ir tik akmuo, įspraustas žemėj ištašytas
galbūt primins, kieno ten vardas buvo įrašytas]

Oooo,koks menas
kad aš taip mokėčiau
nerealūs

Tu - angelas mano, pametęs sparnus...
Žinok: juos surasti nelengva tau bus.
Pamiršk, kad sparnai - tavo kelias į aukštį.
Jie - mitas. Mitus reikia tyliai išbraukti.

Tu - angelas mano, pametęs sparnus.
Kas atėmė juos - tau paliko ragus.
Ugnelės žaismingai šuoliuoja akim.
Gyvenimas tavo jau verda naktim.

Tu - angelas mano, pametęs sparnus.
Žinau, to kas buvo - daugiau nebebus.
Padūkęs velniūkštis. Toks liksi ilgam.
Velniop angeliukai. Velniai tiks ir man :D

tik prie Tavęs džiaugsmu suspindi akys.
Tik prie Tavęs širdis vėl šoks nauju ritmu...
Tik Tau išėjus suprantu: neliko laimės...
Tik Tau išėjus suprantu ko netenku....

dangus apniukęs svaidosi žaibais.
Sugadinai jau viską Tu savais darbais.
Beliko pėdos širdyje giliai įmintos...
Ir rožės su spygliais krūtinėj pakabintos...

pajudinsi prisiminimų sraunų srautą -
ir smigs spygliai gilyn. Išgirsiu raudą.
Ištrint bandysi - dar labiau skaudės.
Palik tai laikui. Jis žaizdoms užgyt padės.

išspaudžiu ašarą akies kamputy:
"pabūki su manim bent tu truputį".
"Neklausk manęs, kodėl išleidau..
Žvilgsniu šešėlius tyliai gaudau.

Jei nori - atsisėsk ant mano skruosto.
Vistiek šią naktį nesudėsiu bluosto."
Ir ašara tipena atsargiai, nedrąsiai,
Atsitupia ant skruosto: "O manęs ar klausei?

Ar klausei: gal man trūksta draugo?
Ar rektkarčiais mane kasnors besaugo?
Ar liūdna būna kartais? gal dažniau skaudu?
Na negi dar nesupratai? Aš tavimi esu..."

Kažkas širdy, lyg smuikas suskambėjo...
ir ašarėlė skruostu link peties nubėgo.
Švelniai priglaudė ji veidu mano širdį:
"žinai? manau, mane ji irgi girdi"

Pasakė tyliai ir kažkur išnyko...
Nejau mane nakty jinai paliko?
Ir vėl suskamo žodžiai jos man ausyse:
"Aš tavimi esu". Dabar žinau, kad tai - tiesa...

Pirksiu tavo eilėraščių rinkinį ir būsiu tavo gerbėja
tiksliau,jau esu

kažkur, tarp matricų kelių
aš vieniša žvaigždė esu
keliauju tyliai dangumi
o spinduliai tokie tikri...

kažkur, tarp vėjų keturių
aš dulke lengvute skrendu
blaškaus, bet kažkodėl ramu.
Žinau: esu arti Namų.

Kažkur, aukštai, virš debesų
Aš iš kometos jus regiu.
Iškelsiu ranką, pamojuosiu,
mylėsiu, lauksiu ir globosiu

Man nieko laikino nėra.
Aš - pats sau laikas - štai bėda.
Aš pats sau Dievas, ir žmogus.
Aš pats sau pragaras, dangus.

Joy, tai kai kadanors bus pirma knygutė - primas egzempliorius bus spec. tau

o,dėkui
tikiuosi,kad bus knygutė
toks talentas negali likt nepastebėtas ir tinkamai neįvertintas

ačiū, Joy

kai ašaros su upėm ištekės,
kai jau galvosi, kad nėra prasmės
ateis diena į Tavo širdį.
Tyliau. tegul to nieks negirdi.

Kai sapnas vėl išsisklaidys
beliks tik vienas rytmetys
kada akis pračiai atmerksi
ir naują lapą atsiversi

tik nerašyk į jį tušu
pieštuką imk. kai bus sunku -
paimsi ir lengvai ištrinsi.
kas bloga - to neprisiminsi.

Kolkas dėl nieko nebijok.
Sėdėk ramiai, ramiai svajok...
ir pasakomis dar tikėk.
o nerimą - šalin padėk;)

Išgirsk mane, prašau, išgirsk
Jei reikia - Tu paukščiu pavirsk.
Atskrisk, kai nevilty lieku
ir apkabink, kai bus sunku.

Matyk, prašau, matyk mane.
laikyk drąsos šiek tiek delne.
Kai baimė man uždengs akis
Išgersiu, gal drąsa pagis.


Tikėk, prašau, manim tikėk
ir liūdesio, prašau, neslėpk.
Ateik, kai bus labai sunku.
drauge nebus mums taip baisu.

Šypsokis, tik nusišypsok.
Man juoką savo dovanok.
Aš nepamiršiu tų akių
kurios sakydavo: "Myliu".

Atrodo, kad vienui viena likai.
Kad išsislapstė kampuose draugai.
Nenusimink. Priimk tai, kaip žaidimą.

Atrodo, kad aplink - vien skausmo pilna.
Kad nesėkmės sėkmes į šoną gina...
Nepasiduok. Tai tik migla. Ji apmarina.

Tikėk savim tada, kai netiki kiti
matyk džiaugsmus juodžiausioje nakty.
išgirsk šauksmus kurčiausioj tyloje
apsidairyk. Matai? Mes visada šalia )))

jau nebelieka šelstančios pūgos nakty
Jos negirdžiu. Tu išeini. Verki. Kenti savy.
Nelieka man nei vakarų, nei spindulių dienos.
Nereikia nieko. Nebėra Tavęs namuos.

Lapely suvyniota tai - kas buvo, ko nebus.
Paleidžiu pavėjuj, tikiuosi, kad negrįš. Pražus.
O likučius, jei jų dar bus, lietus nuplaus.
Tikiuosi, kur dingai - jau niekas nepaklaus.

Tik tiems, kas svajoja, svajonės sudūžta.
Tik tiems, kurie tiki - tikėjimas žūsta.
Tik tie, kurie kenčia - išmoksta stiprėt.
Nes tie, kurie stiprūs - išmoks nugalėt.

Dar šiandien vakare aš išgirstu skambutį
o vardas ekrane - tai Tu esi, mažuti.
Pakelti nedrįstu. Tu vėl man pasakysi:
"Nepyk, atsiprašau." Ragelis vėlei pypsi...

Nuskendo tyloje minčių pagalbos šauksmas
O ašaros vėl šoks ritmu žaviu ant skruostų
drugeliai širdyje - tokie keisti, neramūs.
Aš - kaip žvaigždė kokia iš muilo melodramos.

bandau Tave suprasti, bet vis dar nepavyksta.
Tai akys tavo džiaugias, tai lūpos nuolat pyksta
Tai parašai žinutę, ar tyliai pradingsti
Po to ir vėl skambutis: "Tu man brangi esi".

Taip lengva Tau sakyti: "Mažyt, Tave myliu"
kai širdyje nė lašo nėra tikrų jausmų.
Tikėjimo neliko ir mano širdyje.
Drugeliai dieną baigė. Ir meilė dings su ja.

Tyliu - nes žodžiai aštresni už skausmą.
Už peilio ašmenis, už dūrio skaudų jausmą
Tyliu, nes jau kalbėt seniai nereikia.
kiekvienas sakinys tave skirtingai veikia.

ir kam sakyt "Myliu", jei to širdis nejaučia?
joje tik pūgos šaltos ar beribės audros siaučia...
Tikiu? Tavim? na kam gi sau meluoti.
Geriau sėdėt vienam ir kur kampe rymoti...

Skausmu negyvenu. Tyliu, o skausmą žodžiai teikia.
gyvenk džiaugsmu ir Tu. Žinau, jo Tau taip reikia.
Tik gal ne šiandien ir ne su manim kažko nusišypsosi.
užmirši tai, kas buvo šiandien. Vėlei atsistosi.

Šlapia gatve ir lietui lyjant aš einu. bet vienas.
ramiai apžiūrinėju pilko mūro namo išpaišytas sienas,
man prieš akis lietus, ir tavo žydros akys mielos.
Aš užsimerkiu... Atsimerkiu... o aplink tik pilkos mūro sienos.... Vienos...

dar neužmerk akių ir nesinerk į gilų miegą
beribėje nakty vienai man liūdesio daug lieka
kažkur toli sapnai paklydę vis dar blaškos.
kažkur tamsoj vis traška senos šakos

Neleisk išnykt ir likti tik prisiminimuos
neleiski šaukti. Siela dar nėra nenurimus.
Sušildyk šąlančias rankas. Jos nori liesti
dar neužmik. Nenoriu aš Tavęs vėl pasigesti.

nebūk man angelu. Nebūk. Nereikia.
Nenešk gėlių žiedų brangių. kam man to reikia?
Nepasakok istorijų gražių, nekurk svajonių.
Nereikia man širdį nei lašo abejonių.

geriau paimk už rankos, nepaleisk, kai skauda.
geriau nusišypsok, kai džiaugsmas keičia raudą.
Geriau ateik šalia, prisėsk apsikabink
Ir niekad niekad nei minutei nepalik.

apgriuvusias sienas aš tyliai ramstau
ir aukurą naują iš lėto statau
su meile, kad degtų ilgai. neužgestų.
Su žodžiais švelniais, kad Tau juos nuneštų.

lyg puodo šukes aš renku likučius
Net jeigu ir skauda - širdy man jų truks.
Ledai tegul lieka. Jie nuolat primins
Ką reiškia kai skauda. nes tai - patirtis.

Jaučiuos, kaip drugelis. Ne tam, kad gražus.
Žinau, po dienos ne gyvens jis, o žus.
Blaškausi ir ieškau vis savo kelių.
Nenoriu gyvent taip, kad būtų baisu.

gal kartais per greitai nusprendžiu pakilti.
Bijau, kad daugiau to galiu nepatirti.
Nenoriu praleisti ir to, kas gražu.
kas lieka minty - leis sakyt: GYVENU.

Ir šaltis ar žvilgsnis man nesutrukdys.
Ko nori širdis - tą ji padarys.
Kai ryžtas svarbesnis už skausmą aštriausią -
Žinau: gyvenu, nes man taip - geriausia.

Nejučia užgeso mėnulis delne.
Nukrito žvaigždės. Jos upės dugne.
Neliko saulės, šviesos ir spalvų.
Tavęs nebėra. Tik srautas minčių.

Užliesiu takus. Nepraeis liūdesys.
Ramybę man saugos apgriuvęs rūsys.
Ir begalę nerimo šerkšno minučių
Užkasiu į daug antistreso duobučių,

Tavęs čia nėra. Bet tai nieko nereiškia
Širdy savo gryčioj vaizdai apsireiškia.
Žinok tik, kam vietos neliks atminty -
tą tūkstančius amžių nešiosiu širdy.

lietus priplojo prie žemės visu prisiminimus
kurie vis kankino, vis žeidė, vis žemino mus
Ir žaibas išvaikė silpniausius narius. Kur jėga?
tik stipriausi išlieka apmirusiam mūšio lauke

Ir vėjas, lyg skraistė, apgaubia tik tuos, kurie tiki
kad laimė ateina į tavo dar degančią širdį
skaičiuoja dienas, minutes iki to, kas nutiks nelauktai.
Spindulys pasibels į duris užvertas. nematai.

Taip kaskartą silpniems (gal stipriems?) ir netenka pamiršt.
gal vertėtų tą spyną nuo durų širdies prirakintą nukirst?
jeigu akys užtemdytos pykčio ir skausmo raiščiu
Nematys jos daugiau nei šviesos, nei širdies šilumos paslapčių

Ką galiu pasakyti?-tikra šaunuolė
Ir kur aš tokį žmogutį radau
Didelės mano simpatijos tikrai verta
Jau nekalbant apie Joy....